Kartais tik pradedame važinėti nauja mašina ir jau keičiame remontuotinus stiklus. Mokame saugoti padangas, nevažiuoti ten, kur yra šukių, vinių ir spyglių, o ar mokame saugoti automobilio stiklus? Apie tai pagalvojus tenka pripažinti, kad kartais net pamirštame, dėl ko stiklai trūkinėja ir kaip juos išlaikyti puikios būklės. Tad saugokime automobilių stiklus kartu, laikykimės tokių patarimų.
Kelyje laikykimės saugaus atstumo
Viena iš labai dažnų priežasčių, kodėl pavasarį vis daugiau tenka keisti automobilių stiklų, tai į priekinį stiklą trenkęsisakmenukas, važiuojant kitai transporto priemonei iš paskos. Tuomet jau tenka ieškoti http://agnstiklai.lt ir galvoti, kas galėtų pakeisti automobilio stiklus. Pirmą kartą užlipti ant grėblio nesmagu, geriau tai būtų pamoka, bet dar geriau pasimokyti iš svetimų klaidų ir patiems to nepatirti. Važiuojant kelio danga po ratais nuolat pakliūva visokių akmenukų, žvyro, skaldos. Tai itin gerai atsiskleidžia pavasarį, nutirpus visiems sniegams. Tad kelyje tenka laikytis saugaus atstumo nuo kitos priekyje važiuojančios mašinos. Nes tai, kas dabar po jos ratais, labai greitai gali būti ant jūsų auto stiklo, o tada stiklas trūksta. Sutrūkęs stiklas ir toliau prastėja. Mat įtrūkimas visada plečiasi. Tad verta laikytis kuo saugesnio atstumo ir tikėtis, kad kiti jo laikosi, ir vieni kitiems vairuotojai nepakenksime bei neužmesime akmenukų ant kitų stiklų.
Petras sako, kad vien iš braižo aišku, kas čia tokie lankėsi, nes yra vagių – kaimynų šeima visai netoli už tvoros, ir jie dažnai čia mėgsta užsukti bei pasižvalgyti. „Kartais matome naktį, kaip kažkas eina per sodą, ir tu žinai, kad kaimynai daro savo naktinį reidą bei žiūri, ką gero turi pas save palikęs neprirakinta grandinėmis. Tai, kad jie pavogė aliuminio gaminius, irgi labai gerai juos išduoda, nes mes žinome, kad jie ne tik vagia, bet ir užsiima metalų pridavimu, tai yra jų natūralus uždarbiavimo būdas. Aliuminis yra gana brangus metalas, todėl jie pasiėmė aliuminio baliją, kuri stovėjo prie vandens čiaupo. Juokinga, nes ir čiaupą patį nusuko, kuris buvo gana sunkus ir pagamintas iš aliuminio. Paėmė tokį puodą su juodžemiu, kur laikydavome žemes, skirtas tręšimui. Galiausiai, taip pat buvo paimti ir įvairūs kibirai, smulkūs rakandai, net ir tie, kurie buvo ne iš aliuminio, bet galėjo atrodyti kaip tokie“, – sako jis.
Šią temą smulkiai gvildena vienas sėkmingiausių filmų, pelniusių įvairių apdovanojimų „Reqiem for a Dream“, kur pašėlusi Amerikos visuomenė gyvena tik vaistais. Matomi personažai ir jų gyvenimas, kupinas tablečių. Viskas vaizduojama hiperbolizuotai, vidutiniškai žmogus galbūt suvartoja mažiau tablečių. Bet visgi tema užaštrinta ne be reikalo. Labai dažnai žmonės įninka į visokius vaistus, kartais tiksliai nežino, kaip jie veikia, kokį turi šalutinį efektą, ir vis tiek juos geria saujomis. Neatsakingai elgiasi ir gydytojai, kurie, kartais dėl noro paremti kažkokią farmacijos kampaniją, kartais dėl neprofesionalumo, rekomenduoja žmonėms gerti vis daugiau visokių vaistų. Tačiau ta priklausomybė yra labai bloga ir ji gali padaryti itin neigiamą poveikį.
Mūsų šalyje juoda duona yra laikoma okne lietuvio identitetu. Cia juk ją kepdavo nuo senų laikų, mūsų net mitologija susijusi su duona ir grūdais (pvz., „Baltaragio malūnas“ pagal mitus sukurtas). Tačiau pasaulyje ėmus daugiau kalbėti apie gliuteno žalą žmonėms, kurių organizmas to netoleruoja, daug kas pabandė atsisakyti ir duonos, ir batono, ir visko, kame yra šios medžiagos. Vietoje to tenka rinktis kitas grūdines kultūras. Anot gliuteno atsisakymo šalinininkų, jis kenksmingas kas trečiam žmogui, kurio organizmas yra net nepritaikytas tokiai mitybai. Pamenate senus laikus, kai tėvai klijuodavo tapetus su miltų ir vandens pagrindu pagamintais klijais? Būtent tokie klijai užverda mūsų žarnyne, kai valgome miltų produktus. Tad tie žmonės, kurie tiki, jog jų organizmas nepritaikytas šiam maistui, renkasi alternatyvas.
Moteris neturi 30 metų ir sako, kad blefaroplastika padėtų jai pasijusti savimi. „Visą gyvenimą kentėjau dėl tų užkritusių vokų. Tai jau tikrai „tėčio giminė“. Taip visuomet sakydavo visi mano šeimoje, kai matydavo mano akis ar tiesiog nuotraukose užfiksuotą akių įstrižumą. Tada prisimindavo visas giminaites iš tėčio giminės, kurios taip pat turi tokius problematinius akių vokus. Aš visada norėjau turėti gražų žvilgsnį ir labai nekenčiau tokių savo akių vokų. Todėl, kai pasitaikė galimybė atlikti operaciją, iškart sutikau. Man ji iš pirmo karto pavyko puikiai ir praėjus vos trims savaitėms nuo blefaroplastikos, jau atrodžiau daug gyvesnė bei laimingesnė“, – prisimena ji.